1. Tegu namuos
Ugnis liepsnos,
Mums neužgins dainos:
Trali, tralia, trali, lialia,
Trali, tegu žinos.
Bandelių tūkstantį teneš
Gimimo dienai mum,
O mes suruošim – tu ir aš –
Trali, tralia, jiems gimtuves,
Trali ir bum bum bum!
2. Taigi laukdamas (…) jis šokinėjo, norėdamas sušilti, o tuo metu jo galvoj kažkas sumurmėjo, ir jam pasirodė, kad iš to murmėjimo išėjo visai nebloga Murmelė, kurią reikėtų pamurmėti ir kitiems.
Kai sninga daug,
Tra lia bum!
Tai būna daug,
Tra lia bum!
Tai būna daug,
Tra lia bum!
Sniego.
Kai šalta man,
Tra lia bum!
Tai kojas man,
Tra lia bum!
Tai kojas man,
Tra lia bum!
Diegia.
3. – O, dėde Albertai, negi vėl? Negi šiandien tavo gimimo diena?
Kalbėdama ji žiūrėjo į lubas. Džeinė su Maiklu irgi pakėlė galvas, ir jiems net akys ant kaktos iššoko, nes ore, į nieką nesilaikydamas, kabojo plikagalvis apvalus storulis. Tiesą sakant, jis tarsi sėdėjo ant oro, nes buvo sukryžiavęs kojas ir skaitė laikraštį, kurį, jiems įėjus, padėjo į šalį.
– Brangioji, – tarė ponas Perukas, nusišypsojęs vaikams (…), – labai atsiprašau, bet šiandien lyg tyčia mano gimimo diena. (…)
4. O Melkeris taip pat nekantriai laukė, kada jie išneš kudašių. Norėjo likti vienas, taip, nes svajojo pabandyti savo slaptą išradimą, vandentiekį, kuris išvaduos jį iš vergijos. Yra tam tikrų darbų, kuriuos reikia padaryti savo paties rankomis, o gyvenimo džiaugsmo jie nepakelia nė per sprindį. Prie jų priklausė, Melkerio manymu, amžinas vandens tąsymas. Dievai žino, ką Malina veikdavo su tuo vandeniu, kurio jai prineši. Gal nuolatos ir slapčiomis darydavosi šaltas vonias. Šiaip ar taip, kada tik įeini į virtuvę, kibirai stovi tušti lyg koks priekaištas tau.
5. Bėga brolis ir seselė,
Kiek tik greitos kojos gali,
Metę raganą nelabą.
Ugi klauso – žemė dreba…
Apsižergus ilgą šluotą,
Lekia ragana gauruota,
Uosto pėdsakus šuniukas,
Juodas juodas kaip angliukas,
Vos pribėgus lieptą, klausia
Laumė ragana pikčiausia…
6. Ir aš kad padariau, tai padariau. Nušokau nuo Fjalaro ir tekinas pribėgau prie senelio. Puoliau jam į glėbį ir, apkabinęs rankomis kaklą, visai be vilties sušnibždėjau:
– Padėk man! Gelbėk mane! Pasakyk, kad tu mano senelis!
Aš baisiausiai bijojau ir buvau tikras, kad jis nustums mane šalin … (…).
Bet jis nenustūmė. Tebelaikė mane glėbyje, ir aš jaučiau jo mielas, geras rankas, kurios tarsi saugojo mane nuo visokių pavojų.
– Vaikeli, – pasakė jis taip garsiai, kad ir Vederis su Kaderiu girdėtų. – Kur tu buvai taip ilgai?
7. – Bet bus dar įdomiau, kai mama pastebės, jog tu išmetei jos begoniją, (…) ir pagalvok, jeigu pro namą dabar ėjo koks senučiukas ir gėlytė užkrito jam ant galvos? Kaip tu manai, ką jis pasakys?
– „Ačiū, mielas (…)“, – štai ką jis pasakys, – (…) ačiū, mielas (…), kad tu su šaknimis išrovei begoniją, o ne išmetei su visu vazonu… kaip būtų norėjusi kvaila (…) mama.
(…)
– Man atrodo, kad taip negalima, – rimtai pasakė (….), tačiau (…) tik nusikvatojo. (…)
– „Man atrodo, kad taip negalima“, – pamėgdžiojo jis (…). – O kas, tavo manymu, galima? Geriau išmesti maišelį, pilną supuvusių kiaušinių? Ar tai irgi viena iš tavo mamos keistųjų fantazijų? (…) Galiu pasakyti, kad apskritai tu ir tavo mama – keisčiausi žmonės pasaulyje, bet vis tiek aš judu myliu.
8. Tiktai vienas Chemulis nenustebo, kad žemė liko sveika. Jis pasidėjo ant smėlio savo albumą su ženklais ir tarė:
– Na štai, dabar teks tvarkyti juos septintą kartą Bet dabar tegul tik kas nors pabando užvirti košę! Aš tiesiog nežinau, ką tuomet padarysiu!
(…)
(…) nuėjo į grotą, atkasė savo perlus ir subėrė juos į freken Snork letenas. (…) Bet didžiausią perlą jis padovanojo mamai.
– Mielasis mano sūnau, – tarė ji, – kaip tau atrodo, ar išliko miškas, ir mūsų namas, ir daržas?
– Man atrodo viskas išliko, – tarė (…). – Eime pažiūrėti!
9. – … Aš ieškau draugų. Kas yra „prijaukinti“?
– Tai toks dalykas, kuris pernelyg dažnai pamirštamas, – tarė lapė. – Tai reiškia „užmegzti ryšius…“
– Užmegzti ryšius?
– Žinoma, – tarė lapė. – Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
10. Jos lopšys buvo valakiško riešuto kevalas, čiužinys – mėlynos žibutės žiedelis, apklotas – rožės lapelis. Tam lopšy miegojo naktį, o dieną žaidė ant stalo. (…) Lėkštės vidury plūduriavo didelis tulpės lapelis, (…) galėjo ant jo sėdėti ir plaukyti nuo vieno krašto iki kito, irklai buvo du balto arklio plaukai. Tai buvo labai gražu. (…) mokėjo dar dainuoti ir tokiu gražiu ir maloniu balsu, kokio niekas pasauly negirdėjo.
11. – Nagi, padeklamuok, – pasakė Kliunkis Pliumpis. – Aš moku išaiškinti visus kada nors sukurtus eilėraščius ir daugybę dar nesukurtų.
Kliunkio Pliumpio žodžiai teikė vilčių, todėl (…) tuoj išdrožė pirmąjį posmelį:
Lankšliauja bukai pietspirgai
Sau grąžtėsi ant pieplatės;
Greit rainelaiši šluotpūkai
Šmųlydę čiukai švilpčiaublės.
12. Mama visuomet saugojo tą butelį konjako ypatingiems atvejams. Bet kartą, dėdės Halmdacho dėka, toks ypatingas atvejis buvo pasitaikęs. Jis užsuko pas mus, kai namuose nieko nebuvo, išskyrus mane. Tik atėjęs jis nuolat užklausia:
– Gal turite ką nors padoraus išgerti?
Mama su teta Mili niekados jam nieko neduoda. Tačiau dėdė Halmdachas pažadėjo nusivesti mus vakare į tikrą didelį cirką – jis visuomet gali laisvai įeiti, nes piešia laikraščiams paveikslėlius. Dar, sakė, padovanos man futbolo kamuolį ir užsidėjęs velnio kaukę išgąsdins panelę Levenich iš mūsų gatvės. Be to, aš norėjau, kad dėdė Halmdachas su manimi pažaistų ir neišeitų. Todėl slapčiomis ištraukiau iš mamos bufeto butelį seno konjako, jis buvo jau atkimštas ir truputis nugerta. O konjakas buvo gerokai senesnis už mane pačią. Aš nenorėjau, kad dėdė Halmdachas viską išgertų, tačiau jis ėmė ir ištuštino butelį, ir aš labai persigandau.
Paskui mudu garsiai ir gražiai sudainavome dainą: „Kai miške erškėtrožės žydi…“ Po to, apimta baisios nevilties, įpyliau į butelį šaltos arbatos, mat jos spalva tokia pati kaip konjako, ir pastačiau butelį į bufetą.
Atsakymai
1. Astrida Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“
2. Alan Alexander Milne „Pūkuotuko pasaulis“
3. Pamela Travers „Merė Popins“
4. Astrida Lindgren „Mes Varnų saloje“
5. Kostas Kubilinskas Bebenčiukas ir kvailutė
6. Astrida Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“
7. Astrida Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“
8. Tove Jansson „Trolis Mumis ir kometa“
9. Antoine de Saint-Exupery „Mažasis princas“
10. Hans Christian Andersen „Coliukė“
11. Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“
12. Irmgard Keun „Mergaitė, su kuria draudžiama draugauti“