Laser Tag gryname ore – įspūdžiai po žaidimo

Apie lazerių mūšius gamtoje esu rašiusi – tąsyk važiavau stebėti žaidžiančių vaikų ir kalbinti žaidimo organizatoriaus. Jau tada, snieguotą vasarį, daviau pažadą būtinai išmėginti iš pažiūros nepaprastai uždegantį užsiėmimą. Kadangi Viliaus gimtadienis prabėgo sausį, reikėjo tinkamos progos – nutarėme pažymėti mokslo metų pabaigą, juk vaikams tai tikra šventė!
MiestoPramogos.lt gimtadienius su lazerių mūšiais vilniečiams paprastai rengia Sapieginės miške, Antakalnyje – čia ir sugužėjome keliomis mašinomis su vaikais. Privažiuoti patogu, miesto teritorija, o atsiduri tikrame miške su nuo karo likusiais apkasų grioviais, krūmokšniais apžėlusiomis kalvomis – puikiai žaidimui tinkančiu reljefu.

Netrukus mūsų galvas papuošė specialūs raiščiai – signalo imtuvai ir kiekvienas gavome po lazerinį ginklą – signalo siųstuvą. Šaudydami žmogaus akiai nematomais lazeriniais infraraudonaisiais spinduliais, šie ginklai nesukelia jokio skausmo  ar kito neigiamo poveikio. Laser Tag organizatorius Audrius paskirstė mus į 2 komandas ir po akimirkos skubėjome gilyn į mišką. Lazerių mūšiai gali būti žaidžiami įvairiais scenarijais, mes pasirinkome vieną paprastesnių ir dažniausiai žaidžiamų su vaikais – bokšto kontrolės žaidimą. Jo esmė – komanda turi aktyvuoti bokštelį savo spalva ir išsaugoti tam tikrą laiką. Kai tai pavyksta, – uhu, aaa, valiooo, – aidint pergalės klyksmams, žaidimo etapas baigiamas – viskas prasideda iš pradžių.

Kiekvienas turėjome po 4 gyvybes ir, priešininko komandai 4 kartus pataikius, apie ką mums pranešdavo išmanusis galvos raištis (sužeistas; sužeistas; sužeistas; gyvybės baigėsi – grįžtame į bazę), turėdavome skuosti prie komandos vaistinėlės pasipildyti naujomis gyvybėmis. Tuo metu, likę „gyvi“ komandos kariai gindavo bokštelį arba mėgindavo jį užimti.

Mes, kaip ir dauguma pirmąkart žaidžiančiųjų, iš pradžių žaidėme veik be jokios strategijos ir lakstydami kaip galvas pametę – nieko keisto, kad po kelių žaidimo etapų ir kvapą sunku atgauti.Tik po kurio laiko mūsų lazerių mūšiai pradėjo panašėti į tiesą – supratome, kad nebūtina visą laiką bėgioti – verčiau ramiai tupėti pasaloje, kad svarbu slėptis ir maskuotis, o ne būti atviru taikiniu bokštelį trokštantiems užgrobti priešininkams. Kai tai suvokėme, o stebukle, 2 valandos žaidimo jau prabėgusios! Kad tai gali būti tiesa, sufleravo ir išsekusios jėgos, tačiau azarto – azarto dar rodės užtektų dvigubai tiek žaisti. Pralėkė kaip 10 minučių, – vieningai sutarėme su vaikais.

Ką per tą laiką sužinojome?

Žaidėjai – žaisti gali ne mažiau 8 žmonių ir komandų jėgos turi būti apylygės. Žaidimas vienodai įdomus tiek suaugusiems, tiek vaikams – pastarieji pilnaverčiai gali žaisti nuo 7-8 metų.

Oras – mums žaidžiant buvo šilta, apie 21 ºC šilumos, tad bėgiodami sušilome. Nedidelis lietus tikrai nebūtų buvusi kliūtis, atvirkščiai – maloni atgaiva. Žaidimą organizuojantis Audrius iš patirties sako, kad žaisti negalima tik esant stipriai liūčiai su perkūnija, termometro stulpeliui leidžiantis žemiau -15 ºC ar kylant aukščiau 30 ºC. Visi kiti orai lazerių mūšiui gamtoje tikrai tinka.

Apranga – leidžianti laisvai judėti ir elgtis miške, nes tenka ir grioviuose slėptis, ir už medžių glaustis. Jokiu būdu ne per šilta ir puiku, jei – maskuojanti.

Vanduo – žaidžiant, ypač šiltu oru, būtina turėti pakankamai skysčių atsargų – mūsų 8 žaidėjų ir 3 stebėtojų kompanija išgėrė visą ežerą: prireikė 5-6 litrų vandens.

Vaišės – tik tokios, kurias galima paimti į rankas. Pasiteisina skanumynai ant pagaliukų – juos vaikai drąsiai gali krimsti ir ne visai švariomis rankomis. Vaišes patogu patiekti ant kilnojamų staliukų, kuriuos turi žaidimo organizatorius.

Stebėtojai – geriausia kai į žaidimą gali įsitraukti visi bent po truputį, juk galima žaisti turnyro principu – žiūrovai gali laikinai pakeisti norinčius pailsėti žaidėjus. Patogiau be mažų vaikų – mūsų Nida tik pradžioje susitaikė su stebėtojos role, o vėliau tvirtai įsikibo tėčiui į koją ir pareiškė norinti dalyvauti. Ar reikia sakyti, kad šis papildymas sukėlė džiugesį priešingoje stovykloje?

Apibendrinant – iš mūsų kompanijos nebuvo nei vieno, kuriam Laser Tag nebūtų patikęs. Vaikai – tiek berniukai, tiek dešimtmetė Medutė, buvo pakerėti: įspūdžiai liejosi per kraštus, mums, suaugusiesiems – lygiai taip pat. Bėgiojimas miško takais, visą apimantis ir akimirksniu kasdienybę priverčiantis pamiršti žaidimo azartas, grynas oras, puikios emocijos ir nerealus grįžimo į vaikystę pojūtis. Tikrai žaisime dar!

Nuotraukos: Audriaus Stolyno, MiestoPramogos.lt